DI naudojimo taisykles turi 72 proc. įmonių, tikrinti atsakymus moko 46 proc.

2026 m. spalio 7 d. Atlantoje „Riskonnect“ paskelbė 2026 m. „New Generation of Risk“ ataskaitą: 72 proc. apklaustų rizikos specialistų nurodė, kad jų organizacijoje yra darbuotojų DI naudojimo politika, o 46 proc. – kad darbuotojai mokyti atskirti, kuriais DI atsakymais galima pasikliauti ir kuriuos reikia ginčyti. Išvados paremtos pasauline daugiau kaip 250 rizikos, atitikties ir veiklos atsparumo specialistų apklausa, todėl šie procentai apibūdina respondentų nurodytą organizacijų praktiką, o ne visas įmones.

Atotrūkis svarbus darbuotojui, kuris DI rezultatą naudoja atlikdamas konkrečią užduotį: leidimas naudoti įrankį dar nepasako, ar jo atsakyme nepraleista sąlyga arba nepateikta klaidinga išvada. „Solutions Review“ apžvalgoje šis skirtumas siejamas su formalių taisyklių ir praktinių gebėjimų spraga. Mokymas vertinti išvestį reiškia daugiau nei priminimą, kad DI gali klysti: darbuotojas turi atpažinti abejotiną teiginį, rasti pirminę informaciją ir nuspręsti, ką su atsakymu daryti.

Ką parodo DI naudojimo politika

Politika gali nustatyti, kokius įrankius leidžiama naudoti, kokių duomenų į juos negalima įkelti ir kas atsako už galutinį darbo rezultatą. Tai būtinos ribos, tačiau jos sprendžia kitą klausimą nei atsakymo patikimumas. Darbuotojas gali pasirinkti patvirtintą įrankį, laikytis duomenų tvarkymo taisyklių ir vis tiek priimti įtikinamai suformuluotą klaidą.

Tarkime, DI parengia vidinės tvarkos santrauką. Pagrindinė taisyklė perteikta teisingai, bet praleista išimtis, nuo kurios priklauso sprendimas konkrečiu atveju. Taisyklė, leidžianti naudoti DI santraukoms, šios spragos neatskleis. Ją pastebėti padėtų palyginimas su galiojančiu tvarkos tekstu ir supratimas, kodėl praleista išimtis keičia išvadą. Tai sąlyginis pavyzdys, o ne apklausoje užfiksuotas incidentas.

Vien mokymų surengimas taip pat nėra įrodymas, kad darbuotojas pastebėtų klaidą įprastomis darbo sąlygomis. Apklausos klausimas buvo apie organizacijų suteiktą mokymą vertinti DI atsakymus, o ne apie darbuotojų rezultatą atliekant patikros užduotį. Todėl iš paskelbtų procentų galima spręsti apie mokymo paplitimą tarp respondentų organizacijų, bet ne apie išmoktų įgūdžių kokybę.

Kodėl vertinant atsakymą neužtenka žinoti, kas atsakingas

Mokymas apie DI priežiūros vaidmenis ir mokymas spręsti pagal DI išvestį apima skirtingus veiksmus. „diginomica“ apžvalgoje nurodoma, kad 35 proc. apklaustųjų organizacijų mokė darbuotojus aiškinti DI pateiktas įžvalgas ir pagal jas veikti. Tai siauresnis įgūdis nei žinojimas, kam priskirta DI priežiūra: sprendimą priimantis žmogus turi suprasti, ar pati išvestis pagrindžia siūlomą veiksmą.

Nepatikimas atsakymas gali atrodyti skirtingai. Santraukoje gali dingti išimtis, skaičiavime – pasikeisti laikotarpis, o išvadoje – atsirasti teiginys, kurio nėra pirminiuose duomenyse. Kiekvienu atveju vien nurodyti atsakingą asmenį būtų per mažai. Prieš perduodant rezultatą toliau reikia nustatyti, kuris teiginys kelia abejonę ir su kuo jį galima palyginti; tik tada aišku, ar atsakymą taisyti, atmesti, ar perduoti specialistui spręsti.

Minimalus mokymas: bendros ribos ir darbo scenarijai

Apklausos išryškintą skirtumą galima paversti dviejų lygių mokymo karkasu. Pirmasis lygis būtų bendras visiems DI naudojantiems darbuotojams: leidžiami įrankiai, duomenų pateikimo ribos, atsakomybė už galutinį rezultatą ir atvejai, kai būtina žmogaus peržiūra. Jame taip pat turėtų būti aišku, kur rasti galiojančią pirminę informaciją ir kam perduoti atsakymą, kurio darbuotojas pats negali patikimai įvertinti.

Antrasis lygis būtų pritaikytas konkrečioms užduotims. Mokymui parengtoje DI santraukoje galima sąmoningai praleisti išimtį; kitame pavyzdyje pateikti teisingą skaičių, bet priskirti jį netinkamam laikotarpiui. Dalyvio užduotis būtų parodyti klaidos vietą, palyginti ją su pirminiu įrašu ir paaiškinti, kaip ji pakeistų tolesnį veiksmą. Tokia pratyba tikrina gebėjimą vertinti rezultatą, o ne vien atsiminti perspėjimą, kad DI atsakymai kartais būna netikslūs.

Svarbi ir pratybos pabaiga. Kai pakanka patikimo pirminio įrašo, atsakymą galima pataisyti; kai trūksta duomenų, jį reikia grąžinti papildomai analizei; kai sprendimas peržengia darbuotojo kompetenciją, jį turi priimti atsakingas specialistas. Šie pasirinkimai turėtų atitikti tikras pareigų ribas. Dviejų lygių karkasas yra redakcinis pasiūlymas pagal apklausos iškeltą problemą, o ne „Riskonnect“ išbandytas ar kaip veiksmingas įvertintas mokymo modelis.

Ką apklausos ribos reiškia Lietuvai

Pasaulinės rizikos, atitikties ir veiklos atsparumo specialistų apklausos rezultatai nėra Lietuvos įmonių statistika. Atsakymus pateikė konkrečios profesinės grupės atstovai, kalbėję apie savo organizacijų praktiką; pati apklausa neparodo, kaip kiekvienas darbuotojas elgtųsi gavęs klaidingą DI atsakymą. Todėl vietinei organizacijai svarbiau įvertinti savo naudojamas užduotis ir darbuotojų gebėjimus, nei apklausos procentus laikyti savo padėties matu.

Praktinį skirtumą parodytų užduočiai artima patikra: ar žmogus randa klaidingą teiginį, pagrindžia pataisą pirminiu šaltiniu ir pasirenka jo atsakomybei tinkamą veiksmą. Jei to nepavyksta padaryti, patvirtinta DI naudojimo politika palieka spragą būtent ten, kur sugeneruotas atsakymas virsta darbo sprendimu.

Taip pat skaitykite:

• ShinyHunters grįžo prie PeopleSoft: vien WAF taisyklių nepakanka
• Kaip testuoti DI agentą: galutinis rezultatas svarbesnis už gražų atsakymą
• „DeepL“ ar „Google Translate“: taisyklinga lietuvių kalba dar nėra tiksli