RPA ar DI agentas: greitesnis sukūrimas dar nereiškia patikimesnio proceso

Stabiliam, dažnai kartojamam procesui, kurio taisyklės aiškios, paprastai tinka RPA. UiPath RPA aprašyme nurodoma, kad programiniai robotai atlieka apibrėžtus veiksmus sistemose ir gali palikti audito pėdsaką. Toks vykdymas ypač svarbus, kai klaidingas įrašas, mokėjimas ar prieigos pakeitimas turėtų rimtų pasekmių.

DI agentas naudingesnis, kai įvestis nevienoda arba tolesnio veiksmo negalima tiksliai numatyti iš anksto. UiPath agentinės automatizacijos aprašyme agentui priskiriamas gebėjimas vertinti nestruktūruotus duomenis, planuoti ir pasirinkti veiksmus. Jei toks sprendimas baigiasi jautriu, taisyklėmis apibrėžtu žingsniu, verta svarstyti hibridą: agentas apdoroja neapibrėžtumą, o RPA vykdo patvirtintą veiksmų seką.

Kūrimo trukmė ir vykdymo greitis

Kontroliuotame UiPath ir Anthropic Computer Use Agent palyginime tyrėjai nagrinėjo duomenų įvedimo, stebėjimo ir sąskaitų duomenų išgavimo užduotis. Stebėjimo užduoties automatizavimas iki pirmo sėkmingo paleidimo RPA truko apie 38 minutes, o agento parengimas – apie 10 minučių; sąskaitų užduotyje – atitinkamai apie 240 ir 15 minučių. Vykdant tas pačias užduotis RPA vidutinė trukmė buvo 53,9 ir 20 sekundžių, agento – 109,8 ir 202,8 sekundės.

Taigi greičiau parengtas pirmasis bandymas tyrime neveikė greičiau. Kūrimo trukmė kiekvienai užduočiai buvo matuota tik kartą, o ją veikė konkretaus kūrėjo patirtis, taisymai ir mokymasis naudotis įrankiais. Tai silpnesnis pagrindas prognozuoti būsimo projekto terminą nei pakartotų vykdymų trukmės matavimai.

Dažnai vykdomame procese trumpesnis parengimas gali greitai prarasti reikšmę, jei kiekvienas paleidimas trunka ilgiau. Retai pasitaikančioje, kintančioje užduotyje kūrimo pastangos gali būti svarbesnės už vieno vykdymo sekundes. Pasirinkimui todėl reikia atskirai vertinti laiką iki pirmo veikiančio sprendimo ir laiką, kurį vėliau užims visas darbo srautas.

Patikimumas priklauso nuo visos užduoties užbaigimo

Tame pačiame palyginime RPA sėkmingai baigė visus pakartotus stebėjimo ir sąskaitų užduočių bandymus, o agentas atitinkamai baigė devynis iš dešimties ir šešis iš dešimties. Dėl mažos imties statistinis vertinimas neleido patvirtinti bendro patikimumo skirtumo. Tai konkrečių įrankių ir užduočių rezultatas, todėl jo negalima paversti visų RPA sistemų ar visų agentų sėkmės rodikliu.

Duomenų įvedimo bandyme agentas atpažino vietą keitusius formos laukus, tačiau visos užduoties neužbaigė: po kelių veiksmų programa strigo arba nutrūkdavo ryšys. Šioje užduotyje agentas buvo paleistas tik vieną kartą, tad jos sėkmės dažnio lyginti su pakartotais bandymais negalima. Vis dėlto nesėkmė parodo svarbią ribą: teisingai atliktas atskiras veiksmas dar nėra teisingai užbaigtas procesas.

Finansų ar IT komandoje klaidos kaina priklauso nuo galutinio veiksmo. Neteisingai pažymėtą duomenį galima peržiūrėti prieš įrašant, tačiau išsiųstas mokėjimas ar pakeista prieiga jau reikalauja taisymo kitose sistemose. Kai tie patys patvirtinti įvesties duomenys turi lemti tą patį veiksmą, aiški taisyklių seka leidžia paprasčiau nustatyti, kur procesas nukrypo.

Kada sąsajos pokytis keičia pasirinkimą

RPA gali prireikti taisyti, kai pasikeičia elementas, pagal kurį robotas randa lauką ar mygtuką. Tyrimo duomenų įvedimo užduotyje formos laukų vietos keitėsi, o agentas juos surasdavo pagal kontekstą. Tačiau tokio bandymo gebėjimas prisitaikyti prie išdėstymo neparodo, kad agentas patikimai užbaigs visą užduotį.

Jeigu keičiasi tik ekranas, o duomenų reikšmė ir verslo taisyklės lieka pastovios, pirmiausia verta įvertinti, ar pakanka pataisyti RPA elementų parinkimą. Agentui prasmingiau skirti tą dalį, kurioje kinta pati sprendimo eiga: reikia suprasti nevienodos struktūros informaciją, pasirinkti tinkamą veiksmą pagal kontekstą arba paprašyti žmogaus patikslinimo. Kintanti sąsaja ir kintantis sprendimas kelia skirtingus reikalavimus.

Hibridas: kur baigiasi agento sprendimas

UiPath agentų ir darbo eigų dokumentacijoje aprašomas pasidalijimas, kai agentas priima kintančius sprendimus, o nuspėjama darbo eiga vykdo apibrėžtus veiksmus; esant mažam pasitikėjimui rezultatu ar pažeidus taisykles, numatomas perdavimas žmogui. Tai hibrido projektavimo principas, o ne įrodymas, kad kiekvienas taip sudarytas procesas bus patikimesnis.

Sąlyginėje sąskaitų apdorojimo schemoje agentas galėtų išskirti neaiškius laukus ir pasiūlyti jų reikšmes. Žmogus patvirtintų abejotiną atvejį, o RPA pagal patvirtintas taisykles įrašytų duomenis į apskaitos sistemą. Tokia schema tyrime nebuvo išbandyta; ji parodo, kaip atskirti interpretavimą nuo jautraus vykdymo.

Perdavimo riba turi būti konkreti: kokius duomenis agentas pateikia darbo eigai, kada sustoja vykdymas, kas patvirtina išimtį ir nuo kurio žingsnio darbas tęsiamas. Jei neaiškus atsakymas automatiškai virsta galutiniu įrašu, vien RPA naudojimas paskutiniame žingsnyje nepašalina ankstesnio sprendimo klaidos. Žmogaus kontrolė daugiausia vertės suteikia ten, kur galima sustabdyti brangų ar sunkiai atšaukiamą veiksmą.

Pasirinkimas pagal proceso požymius

Ribą tarp RPA, agento ir hibrido lemia keturi dalykai: taisyklių pastovumas, klaidos pasekmė, terminas iki pirmo veikiančio sprendimo ir sąsajos kintamumas. Vertinti reikia visą kelią nuo pradinės įvesties iki galutinio veiksmo, nes lankstumo gali reikėti tik vienoje jo dalyje.

• RPA tinka, kai įvestis struktūruota, taisyklės aiškios, užduotis dažnai kartojama, o nuoseklus rezultatas ir atsekamumas svarbesni už trumpą kūrimo laiką. Net pasikeitus ekranui šis pasirinkimas gali likti pagrįstas, jei pats sprendimas nesikeičia.
• DI agentas tinka, kai užduoties eiga priklauso nuo nevienodų duomenų ar konteksto, o rezultatą galima peržiūrėti prieš galutinį veiksmą. Trumpesnis kelias iki pirmo bandymo vertingas, jei procesui pakanka laiko įvertinti pakartojamumą.
• Hibridas tinka, kai neapibrėžta įvestis ar sprendimo kelias susijungia su pastoviais, jautriais veiksmais. Agentui paliekamas interpretavimas ar planavimas, RPA – apibrėžtas vykdymas, žmogui – sprendimas dėl išimčių.

Jei visas procesas išlieka neapibrėžtas, agentą verta vertinti pagal užbaigtų užduočių kokybę ir žmogaus peržiūros poreikį. Jei neapibrėžtumas baigiasi prieš duomenų patvirtinimą ar įrašymą, hibridas leidžia lankstumą apriboti ta proceso dalimi, kurioje jo iš tiesų reikia.

Taip pat skaitykite:

• DI agentams patikėta tinklų kontrolė: kas ketvirtas paliktų juos be žmogaus
• ChatGPT ar Gemini „Deep Research“: šaltinių gausa dar nereiškia tikslumo
• Jira ar Linear: greitesnė užduotis gali kainuoti mažiau kontrolės