OpenAI uždarė dvi įtakos operacijas: netikri autoriai pateko į žiniasklaidą

„OpenAI“ spalio 8 d. pranešime paskelbė užblokavusi su dviem įtakos operacijomis, kilusiomis iš Rusijos ir Irano, susietas „ChatGPT“ paskyras. Abiejų operacijų turinys pasirodė tikrose žiniasklaidos priemonėse. Rusijos grupė naudojosi tariamu analitiniu centru Lotynų Amerikoje, o Irano grupė siūlė straipsnius redakcijoms fiktyvių žurnalistų vardais.

Viešas šių grupių veidas buvo platesnis už dirbtinio intelekto sukurtą tekstą. Tariama centro atstovė bendravo su vietos darbuotojais, netikros paskyros stiprino organizacijos įvaizdį, o autorių biografijos padėjo straipsniams patekti į redakcijas. „ChatGPT“ buvo naudojamas ir vidinėms ataskaitoms, ir tekstams pritaikyti konkrečiai šaliai ar leidiniui. Publikavimas tikruose leidiniuose yra nustatytas rezultatas; kiek žmonių tekstai įtikino, nežinoma.

Rusijos operacija: tikri tyrėjai ir fiktyvi centro atstovė

Rusijos kilmės operacija „Dark Clark“ naudojosi organizacija „Social Research Center“ (SRC). Centro svetainėje ji prisistatė kaip tyrimų platforma, nagrinėjanti Indijos diasporą Lotynų Amerikoje ir regiono ryšius su Indija. Už šio įvaizdžio veikė fiktyvi „Mia Clark“ tapatybė, naudota socialiniuose tinkluose ir bendraujant su regione dirbusiais žmonėmis.

Operatorių vidinėse ataskaitose aptarti atlygio dydžiai, darbuotojų priėmimas ir atleidimas, tyrimų planai. Šios detalės rodo, kad grupė, tikėtina, valdė centrą, o ne vien naudojosi jo medžiaga. Lotynų Amerikoje dirbę žmonės, turimais duomenimis, greičiausiai nežinojo, kam iš tiesų dirba: jie kalbino ekspertus ir rengė tyrimus, kurių didelė dalis buvo originalūs darbai.

SRC svetainėje buvo daugiau kaip 60 straipsnių. Tai suteikė centrui įprastos veikiančios organizacijos požymių: publikacijų archyvą, tyrimų temas ir ryšius su tikrais pašnekovais. Būtent todėl vien straipsnių kokybė ar realaus eksperto citata nebūtų atskleidusi, kas priėmė sprendimus už organizacijos viešo veido.

„LinkedIn“ sekėjai ir vietai pritaikytos klastotės

Centro įvaizdį operatoriai mėgino sutvirtinti netikromis socialinių tinklų paskyromis. Kai SRC profiliui „LinkedIn“ nepavyko sukaupti įtikinamo sekėjų rato, jie aprašė sumanymą kurti papildomas paskyras, kurios sektų pagrindinį profilį. Rugpjūčio 17 d. tuo pačiu SRC vardu pažymėtas profilis turėjo 961 sekėją ir skelbė apie 200–500 darbuotojų, tačiau rodė tik du darbuotojų profilius.

Kitų paskyrų skaidrumo duomenys taip pat nesudarė vientiso organizacijos vaizdo. SRC paskyra tinkle „X“ rodė Vokietijos vietą, bet buvo susieta su Rusijos programėlių parduotuve; vienos „Instagram“ paskyros administratoriaus vieta buvo nurodyta Venesueloje. Vieta atskiroje platformoje gali turėti nekaltą paaiškinimą, pavyzdžiui, VPN ryšį. Šiuo atveju ji vertinta kartu su operatorių aprašytu netikrų sekėjų kūrimu.

Rusijos grupė „ChatGPT“ dažniausiai naudojo vidinėms veiklos ataskaitoms, tačiau prašė pagalbos ir rengiant klastotes. Užklausose siekta tinkamo šalies ispanų kalbos varianto, žodyno bei institucinio tono. Vienu atveju tekstas, kuriuo mėginta apkaltinti Ukrainos garbės konsulą Panamoje korupcija, buvo verčiamas iš rusų į ispanų kalbą; kartu parengtas garso įrašo scenarijus. Vėliau „TikTok“ pasirodė šį tekstą ir scenarijų atitikęs įrašas. Lokalizavimas čia buvo būdas suteikti suklastotam pranešimui vietinio šaltinio išvaizdą.

Irano operacija: autorių vardai redakcijų pašte

Irano kilmės operacija „Bogus Bylines“ straipsnius apie JAV ir Irano konfliktą teikė septynių fiktyvių autorių vardais. Tarp jų buvo Ervinas B. Hoskinsas, Michaelas Harrisonas ir Jenny Williams. Operatoriai pateikdavo „ChatGPT“ anglišką tekstą, prašydavo jį suderinti su konkretaus leidinio pateikimo taisyklėmis, o tada parengti laišką redaktoriui. Modelis padėjo redaguoti ir siūlyti straipsnius; tai nereiškia, kad kiekvieną paskelbtą tekstą jis parašė nuo pradžios iki galo.

Fiktyvūs autoriai turėjo biografijas, o kai kurie – paskyras keliose platformose. Hoskinso aprašyme jis vadintas amerikiečiu laisvai samdomu autoriumi, tačiau su tuo personažu susietų socialinių tinklų skaidrumo duomenys rodė Iraną. Harrisonui priskirtas tapatybės pėdsakas buvo kuriamas „Medium“, „X“ ir „Facebook“. Tokia paskyrų visuma galėjo atrodyti kaip ankstesnė autoriaus veikla, nors iš tiesų buvo jo priedanga.

Operacijos vardais nuo 2025 m. liepos iki 2026 m. spalio buvo paskelbta arba perspausdinta beveik 100 straipsnių. Dalis leidinių vėliau patys platino publikacijas savo socialinių tinklų paskyrose. Tuo metu grupės generuoti komentarai paprastai nesulaukė didelio atsako; kai kurie buvo skirti girti pačios grupės straipsnius. Redakcijos publikacija atvėrė kelią auditorijai, kurios vien komentarų paskyros nepasiekė.

Kaip fiktyvus autorius pateko į Floridos laikraštį

Vienas Hoskinso vardu pateiktas nuomonės tekstas pasirodė Floridos vietos laikraštyje „Port St. Joe Star“. Jis leidinį pasiekė per „PeaceVoice“, kuris jau anksčiau teikė laikraščiui turinį. Leidėjas Davidas Adlersteinas paaiškino, kad dėl šių ryšių netikrino autoriaus tapatybės. Taip įprastas bendradarbiavimo kanalas tapo keliu, kuriuo fiktyvus autorius pateko į tikrą leidinį.

Vėliau „Daily Kos“ ir „Middle East Monitor“ pašalino su fiktyviais autoriais susietus tekstus. „Daily Kos“ įkūrėjas Markosas Moulitsasas „The Washington Post“ reportaže pasakė: „The very trust of our community is at stake.“ Hoskinso tekstas Floridos laikraštyje sulaukė ir skaitytojo laiško redakcijai. Tai rodo realų skaitytojo atsaką į konkrečią publikaciją, tačiau neleidžia apskaičiuoti visos operacijos poveikio nuomonei.

Rusijos grupės pasiekiamumą vertinti sunkiau: jos operatoriai vidinėse ataskaitose kartais prisiskirdavo kitų veiklą. Vis dėlto dalis su grupe siejamų klastočių pasiekė faktų tikrintojus ir sulaukė oficialių paneigimų. „CyberScoop“ apžvalgoje nurodoma, kad pagal įtakos operacijų prasiveržimo skalę Rusijos atvejis įvertintas penkta, o Irano – ketvirta kategorija iš šešių. Šie įverčiai apibūdina pastebėtą prasiveržimą į viešąją erdvę, o ne išmatuotą skaitytojų įsitikinimų pokytį.

Patikimumo ženklai, kuriais pasinaudojo abi grupės

Šiuose atvejuose klaidino skirtingi autoriteto ženklai. SRC turėjo tikrų darbuotojų, originalių tyrimų ir matomą sekėjų skaičių, tačiau jo viešas veidas slėpė fiktyvią atstovę bei tikėtiną operatorių kontrolę. Irano operacijoje paskyrų tinklas ir autoriaus biografija vedė iki straipsnio tikrame leidinyje, nors deklaruojama autoriaus kilmė nesutapo su paskyrų duomenimis.

Lietuvos skaitytojui svarbiausias skirtumas yra tarp leidinio patikimumo ir konkretaus teksto kilmės. Redakcijos vardas rodo, kur straipsnis paskelbtas; jis savaime neatskleidžia, kas sukūrė autoriaus tapatybę ar pateikė tekstą. Šiose operacijose kaip tik tuo tarpu tarp pateikimo ir publikavimo pasinaudojo fiktyvūs autoriai bei tariama tyrimų organizacija.

Taip pat skaitykite:

• 16 000 bandymų išgauti DI mąstymą: „OpenAI“ uždarė atkūrimo kelią
• OpenAI ar Claude Structured Outputs: tinkamas JSON dar negarantuoja tiesos
• OpenAI ar Claude talpykla: mažesnė kaina ne visada reiškia greitį